Šiuo metu Lietuvoje gyvena 47 tūkstančiai sentikių pomorų. Sentikystės, kaip visuomeninio religinio judėjimo, pradžia siejama su apeigų keitimu bei bažnytinių knygų taisymu, kurio XVII a. viduryje ėmėsi patriarchas Nikonas. Didelė dalis dvasininkijos, pasivadinusi sentikiais, nepriėmė naujovių ir siekė išsaugoti svarbiausius prieš Nikoną buvusios stačiatikybės bruožus, o labiausiai prieš Nikoną išleistas pamaldų knygas. Kadangi bažnytinė reforma buvo daroma prievarta, remiant valstybei, sentikiai buvo pasmerkti Rusų stačiatikių bažnyčios soboro, caro valdžios represuoti, persekiojami kaip valstybės ir Bažnyčios priešai.

Pirmieji sentikiai į šių dienų Lietuvą atsikėlė XVII a. pabaigoje, o XVIII a. prasidėjo masinė jų emigracija į šalį. Pasak Vilniaus universiteto Rusų sentikių studijų programos koordinatoriaus Grigorijaus Potašenkos, tuo laiku LDK susiformavo gana didelė sentikių fedosėjininkų bendrija. XIX a. Lietuvos sentikiai pamažu iš fedosėjininkų tapo pomorais. Šis virsmas susijęs su santuokos instituto atsiradimu ir įtvirtinimu. Mat fedosėjininkai nepripažino bažnytinės santuokos, o jų bendruomenėje buvo plačiai paplitęs paprotys vogti nuotakas.

Nuo trečiojo XX a. dešimtmečio Lietuvoje gyvena tik pomorai. Patys sentikiai teigia, kad čia fedosėjininkų net niekada ir nebuvo. Tačiau istorikai mano kitaip. Anot G. Potašenkos, dabartiniai sentikiai yra pomorai ir jie įsitikinę, kad Lietuvoje visą laiką ir gyveno tik pomorai. „Kadangi atlikta mažai tyrimų, tai ir patys sentikiai ne visada detaliai žino savo istoriją”, – sako G. Potašenka.

Keitėsi kartu su visa Lietuva

Lietuvos sentikiai išlaikė savo religiją ir su ja susijusias tradicijas, ypač laidotuvių ir atminų apeigas. Jos užima ypatingą vietą tarp Lietuvos sentikių šeimos ciklo ritualų. Palyginti su kitomis apeigomis, jos konservatyvesnės, kadangi atitinka lėtai kintantį požiūrį į mirtį.

Pasak G. Potašenkos, jei kalbame ne apie bažnytinius, o pasaulietinius kultūrinius dalykus, tai šia prasme daug kas pasikeitė – gyvenimo būdas, bendruomenės socialinė struktūra. Iki Antrojo pasaulinio karo 90 procentų sentikių parapijų buvo kaimiškos, dabar per 80 procentų sentikių gyvena mieste. Tačiau pokyčiai vyko visoje Lietuvos visuomenėje.

Nuo kitų Lietuvoje gyvenančių rusų sentikiai skiriasi savo tapatybe – religine ir kultūrine tradicija. Be to, pasak G. Potašenkos, jų tapatybė labiau susijusi su Lietuva nei rusų, kurie atvyko į šalį po Antrojo pasaulinio karo. Sentikiai Lietuvoje gyvena jau 300 metų. Čia jų tėvynė, nes čia gyveno jų tėvai, seneliai ir proseneliai. Sentikiai labiau išlaikę tradicinės ir archajinės rusų kultūros elementus.

Pasak Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos Reikalų valdytojo Jevgenijaus Grigorjevo, sentikiai laikosi savo papročių, nors gal ir ne visi. „Negalime skusti barzdos. Bet jaunimas ne visada to laikosi, trumpina barzdą. Tačiau papročių ypač laikosi seni žmonės. Pastebiu lyg ir tokią tradiciją, kad žmogus iki 40 metų laikosi daugiau civilinio gyvenimo, o nuo 40 metų pradeda artėti prie cerkvės, dažniau ją lankyti”, – teigia J. Grigorjevas.
Iš kitų rusų sentikiai išsiskiria ir tuo, kad nerūko ir labai mažai vartoja alkoholio.

Sentikiai Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse turi sekmadienines mokyklas, kuriose vaikai supažindinami su religija, evangelija, istorija, mokosi skaityti, nes sentikių abėcėlė senovinė, jie skaito bažnytine slavų kalba. „Vaikai skaito mūsų bažnytines knygas. Paprastas rusas tokios knygos neperskaitys. Paskui vaikai mokomi giedoti – tai pagrindinis mokymo etapas”, – teigia J. Grigorjevas. Senovės rusų giedojimo tradicijos išliko ne tik rašytiniuose šaltiniuose – jos gyvos ir dabar.

Apskritai bažnytinis raštingumas buvo plačiai paplitęs tarp Lietuvos sentikių. G. Potašenkos teigimu, daugeliui sentikių ir dabar sąvoka raštingumas reiškia sugebėjimą skaityti bažnytine slavų kalba ir išmanyti pamaldų tvarką.

Sentikių bažnyčiai labai trūksta dvasinių tėvų. Tarybiniais metais buvo visiškai sustabdytas jų ruošimas. Iki karo sentikiai turėjo seminariją. „Jei kažkur miršta dvasinis tėvas, nėra kuo jį pakeisti. Dvasinis tėvas yra pagrindinis žmogus bendruomenėje dvasinio auklėjimo klausimais”, – teigia J. Grigorjevas. Dvasiniai tėvai dabar rengiami individualiai.

Jaunimas tuoktis – į Katalikų Bažnyčią

Kai kurios tradicijos vis dėlto išnyko ir sentikiai norėtų jas atgaivinti. Pasak J. Grigorjevo, kažkada, kai būdavo religinės šventės, po pamaldų kieme buvo statomi stalai, geriama arbata, valgomi pyragai. „Sovietmečiu ši tradicija išnyko. Planuojame ją atnaujinti, kai pasidarys finansiškai lengviau gyventi. Reikia arčiau sujungti jaunimą su vyresniąja karta. Pamaldų metu visi meldžiasi. O po jų, už vaišių stalo, tą būtų įmanoma padaryti”, – teigia J. Grigorjevas. Jis šiek tiek apgailestauja, kad pastaruoju metu nemažai sentikių jaunimo tuokiasi su katalikais ir santuokos sakramentą gauna Katalikų Bažnyčioje. Anksčiau tokių atvejų beveik nebuvo. Sentikiai iš to itin didelės problemos nedaro, mat tiek jie, tiek katalikai yra krikščionys. „Sentikiams krikštytis Katalikų Bažnyčioje nereikia, nes mūsų bažnyčioje egzistuoja pilnas krikštas – į vandenį kūdikis panardinamas visas, o katalikai – tik patepa. Jei mūsų mergina išteka už kataliko, jai krikštytis nereikia, tik turi pažymą iš mūsų atnešti, kad yra krikštyta sentikių cerkvėje”, – sako J. Grigorjevas.

Žinoma, sentikiams labiau patiktų, jei jaunimas tuoktųsi jų Bažnyčioje. Dėl tokio proceso jie iš dalies kaltina ir save: „Sakome taip: blogai dirbame, jei dalis jaunimo tuokiasi Katalikų Bažnyčioje”. Tačiau ir toks jaunimas ateina į pamaldas cerkvėje, nes vidumi, anot pašnekovo, vis tiek lieka sentikiais.

Vis dėlto pasitaiko ir atvirkštinių atvejų, kai katalikės išteka už sentikių. Tuomet merginoms reikia krikštytis: prieš porą mėnesių J. Grigorjevui iš Kauno skambino lietuvis tėvas ir baiminosi, kad jo dukra bus kišama į statinę su vandeniu.

Pasak G. Potašenkos, sovietmečiu apnyko sentikių etnografinių vestuvių apeigos. Ir vargu ar jos atgis. Gyvenant mieste nėra tokių galimybių švęsti jas taip, kaip kažkada buvo švenčiamos kaimuose.

<...>

Siūlo pataisas

Sentikiai norėtų, kad Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatyme būtų numatyta, jog tradicinės religijos turėtų tik vieną religinį centrą ir jis būtų aukščiausia religinių bendrijų vykdomoji institucija, atstovaujanti bendrijai santykiuose su valstybe. „Jei būtų priimtas sprendimas dėl religinio centro, ateitume į teismą ir pasakytume, kad turime juridinio asmens pažymėjimą, esame religinis centras ir pagal įstatymą tik mes galime pasakyti, kas yra sentikių bendruomenė Lietuvoje ir kas ne”, – teigia J. Grigorjevas.

Sentikiai taip pat siūlo sukurti Tradicinių religinių bendrijų koordinacinę tarybą prie Vyriausybės, į kurią kiekviena tradicinė religinė bendrija skirtų savo atstovus. „Ji galėtų būti ir prie Seimo, ir prie Prezidento, bet Vyriausybė yra vykdomoji institucija. Ten gal klausimai sprendžiami greičiausiai. Aš ją pasiūliau prieš šešerius metus, bet niekas nereaguoja”, – teigia J. Grigorjevas.

Vienintelis dalykas, kurio prašo sentikiai ir kurį žadama priimti, tai sutartis su valstybe. „Nors Bažnyčia laikosi Konstitucijos, visų įstatymų, bet ji yra mažytė valstybė valstybėje, kadangi mes dar turime savo kanonus ir gyvename pagal savo papročius, kurie neprieštarauja Lietuvos įstatymams. Remdamiesi tokiu dalyku, turime teisę sudaryti sutartį”, – teigia J. Grigorjevas.

Jurgita Kuzmickaitė, Nepriklausomas politikos portalas „Atgimimas“, 2003 m. rugsėjo 12-18 d. Nr. 32 (763)